Prezidentietiški sijonai arba Tataigi, finito!

Hm. Na, turbūt laba naktis ir... Su kalendorine vasara. Linkiu, kad šioji lepintų ne tik kaitra, bet ir maloniai vėsiomis vasariškomis liūtimis, kurių metu norisi lakstyti basam per balas. Kad netrūktų nuotykių ir improvizacijų, na, nes be jų ir vasara ne tokia puiki būna.

Tuo pačiu galiu skelbti paliaubas kelnėms, kurias visą šią gegužį laikiau nugrūdusi spintoje. Tiesa, vieną kartą slystelėjau ir lėkiau parduotuvėn su džinsais, tačiau tuoj pat pasigailėjau ir daugiau nebenusiženginėjau. Kažkodėl galvoju, kad jei ir ryt teiksiuosi kur nosį iškišt ( turiu egzaminą pirmadienį, tad reiktų transformuotis į knygų žmogų), turbūt vėlei iš įpročio trauksiu kokį sijoną ar suknelę. Na, bet ką supratau po šio mėnesio iš vyriškosios lyties aplinkinių reakcijos - ale visai neprastas čia įprotis!

Na, o taip jau nutiko, kad ketvirtadienį turėjau garbės pabuvoti prezidentūroje ir pasiklausyti Grybauskaitės, Reding bei pono Schultz'o ( visi yra svarbūs tetos ir dėdė),tad teko kaip nors išsipuošti. Kadangi visi žinom, kad Prezidentės spalva yra navy blue, teko gerokai paskti galvą, kaip pasipuošti - bo norėjau dėtis tokios spalvos suknelę su paukštukais, bet būtų gavęsi "ta pati suknelė , tik kita mergelė" kita versija, pavadinimu "ta pati spalvelė, tik kita mergelė". Visgi nušvitimas prie spintos aplankė, ir gegužės 30-osios sijonu tapo chaki spalvos tvarkingas sijonaitis, priminęs, kad,na, reikėtų mažinti tuos naktinius valgymus:

Taigi va - trys pasitempę pupsikai, belaukią diskusijos. 

Na, o šiandien leidau sau šokt į mėlyną sijonaitį, ir atlaikyti paskutinį seminarą šiais mokslo metais. Ech, sesija prasideda pirmadienį, o dar ir vienas ( paskutinis. pagaliau!) raštadarbis laukia. Žinau, kad bus sunku, maža miego ir daug nervų, bet aš tikiu, kad viskas įmanoma. tsakant, ištvėrus tokius mažus išbandymus, kaip sijonų gegužė, žingsnis po žingsnio galima keliauti versti kalnus. Tereikia savim tikėti, ir būti pačiai sau princese, kurią reikia pa(si)lepinti, kad šypsena nuo veido nedingtų. Nes,kaip jau minėjau kažkuriame savo įraše, kas pakels šuniui uodegą , jei ne jis pats. Na, tatai tokia gaida sakau iki. Nežinau iki kada. Bet tikiu, kad vis kokį vėją brūkštelsiu. Nes čia gi aš - be keistų dalykų ir iššūkių iššūkėlių sau negaliu, nes jie mano dienas padaro spalvotesnes. Taip kad apkabinu stipručiausiai, kvėpuoju pirmąja vasaros naktimi ir... laikykimės. Tegul vasara būna stebuklinga! 

Miau. Meda Medaitė. :3

(Beveik) finišo tiesiogi arba Ach, mūzos, wru?

Taigi va. gėda pelėda - nerašiau ilgai. O esmė paprasta - štai, penktadienį, sijonų nuotykio pabaigos dieną, reikia priduoti mylimos lyginamosios politikos darbą. Mūzos, lyg tyčia, nesilanko, o darbelio liko daugiau negu norėtųsi. Ach, tas priešsesijinis laikas. Kvepia pakrikusiais nervais, slenkančiais plaukais, galybe kavos ir šokolado, švariu kambariu (nes gi reikia mokytis) ir skausmu, kai skaitai snukiaknygiečių post'us apie tai, kad "ura, sesijai galas!". Na, iki manojo finišo dar galų galybė laiko, bo, sėkmės atveju, atsipūsti bus galima tik po birželio 17. Na o iki tol.. klausom "The eye of the tiger", ir bandom viską padaryti. Arba klausom kito funk'o, kuris motyvuotų:

Na, o jei apie sijonų reikalus - turiu pasidžiaugt. Vis lakstau sijonuota! Arba sukneliuota. Ketvirtadienį dokumentus nešiojau su mylima žalsva suknele, su kuria atrodau it labai gera miel mergaitė. Tiesą sakant, tai buvo pirmasis pirkinys erasmusaujant, kai sugėbau išspaust "Quiero este vestido". Still.. totally worth it!

Penktadienį, nors ir norėjau gyventi bibliotekoje, teko atsėdėt VU SA susitikimuos, bo gi reikia veiklas planuoti, ir dėl fuksų stovyklų darbus pradėti. Penktadienio proga puošiaus suknele, kurią praeitąmet įsigyjau Prahoj, kai pabėgau nuo vieno iš deadline'ų. Et, geri tie laikai buvo. Suknelė irgi gera. Greta manęs stovi puikusis Eimantas, nuo rugsėjo kuratoriausiantis TSPMI. Osom vyriokas, bus smagu žiūrėt, kaip vargšės fuksės varvins akytes ir seilėsis ( piktdžiugiškas juokas.muahahah)



Savaitgalis bėgo trūnijant net ne prie knygų, o prie pdf'ų, ieškant medžiagos raštadarbiui. Na, o užtat šeštadienį, pasidarbavus iki 6 ryto, leidau sau pasidžiaugt sekmadienio saule. Atradau, jog Vilnius ir tokių vietų, kur apstu žalumos, ir visai nepanašu, jog esi centre:

Tatai taip. O tuomet (o, puikiosios sekmadienio naujienos!) mano marasmusų bendražygė pranešė, kad atkeliavo mano ilgau laukta Katės Karalienės suknia iš paties Honkongo, tatai ta proga pirmadienį, nieko nelaukusi ja ir pasitikau pirmadienio vargus:

Na, o šiandien... šiandien vėlei reikia draugauti su migracijos politika. Tik kažkodėlei labai užsimaniau pieno, tad šuoliuodama iš paskaitos, pasičiupau sau.. hm. norėjau sakyti, litriukai, bet kad va, žalčiai, 0,9 litro pakely tetalpina:

Tai tiek tos mano sijonų istorijos šįsyk. 

Keliauju galinėtis su integracijos politikos milžinais.

Miaumiau.

viskas visad būna gerai, galų gale gi. =^.^=

Trumpi sijonai ir bičių šokiai

Na ką gi. Lietūs lygu ir retėja, darbų, deja, mažėt nemažėja, bet bent jau galiu pasakyt tiek : jaučiu, kad situacija gerėja, nes mano mažų nesėkmių pundelį ima keisti tragikomiškos situacijytės. Na, bent jau atsiranda komedijos properšų!

Tatai, kad užu savaitėlės turim priduoti gremėzdišką lyginamosios politikos darbą, spaudžia galvą. sunku suprast, kaip nuo nulio gali išgimdyti trisdešimt su kapeikom puslapių. Bandai skaityti, atsidarai melejuonus tabsų, o galvoje skamba... ne, ne beždžionėlė su lėkštėm, o miauksintis batmanas. Nežinantiems spausti čia . Obettačiau, bent jau kažkas vyksta. Tsakant, svylanti sėdimoji yra puikiausia mūza. Meldžiu , kad jinai ateitų.

Na, o apie (tragi)komedijas. Šiandien ryte eidama centran išgerti rytinės kavos su drauge ir pasidžiaugti saulute ( kurios, beje, buvo!) užsiskaičiau žinutes, kurių lyg tyčia, prigūžėjo bent keturios, mėginau būti barbė devyndarbė ir daryti viską vienu metu eidama, ir... atsipeikėjau tik tada kai iš inercijos kakta rėžiausi į stulpą, atšokau, ir bandžiau jį ( nežinau kodėl) nustumti nuo savęs ( lyg tai būtų įmanoma) , nes, ak, niekšelis, pastojo man kelią. Susigėdau po akimirkos, kai už manęs einant moteriškė sukikeno ir paspartino žingsnį. Juokinga pasidarė ir man. Tad taip  ir pradėjau dieną - ne maišu trenkta, bet į stulpą atsitrenkusi, heh.

Kitas juokas buvo, kai jau iš paskaitų keliaudama namų link ėjau takeliu ir pane užpuolė (!) keturios šišės, bitės ar kas ten bebūtų - buvo baisios ir zvimbė. sukiojo aplink ratus it kokie ereliai aplink auką, o aš mosavaujau letenėlėmis it per kokį genties šokį. Turbūt būčiau taip ir nuėjusi, jei ne pora ant šaligatvio sėdinčių vyrukų, kurie pradėjo kvatoti. Na ką gi. Jiems linksmiau, aš pasimankštinau.. gal ir nieko.

Tatai sėdžiu ir bandau save motyvuoti darbui. Kaip motyvuojat save jūs? Skanią vakarienę jau sulapnojau, viską išsivaliau... Reikėtų dirbt. Tik kaip? Ale net pradėjau mąstyt apie rytojaus sijoną.
Na, o jei kabant apie sijonus - manieji įgavo tendenciją trumpėti. Šiandienos mėlynasis yra tikras šmikis, mat mėgsta kilt viršun, kai einu. Tad reikia atsargiai pėdinti, kad netyčiom pernelyg daug nepademonstruočiau pasauliui, hah. štai džiaugsmingas kadras, kuriame nežinia kodėl laimingos ( turbūt čia gulbės giesmė) moteraitės pozuoja su ponu Raginu. Kas yra ponas Raginas? Dėdė mokslininkas, su kurio metodais galbūt draugausim. Kodėl toks? Nes Guoda ( moteraitė dešinėje) turi lakią vaizduotę.

O vakar per lietų lapnojau su vienu iš savo odinių sijonaičių kolekcijos. Na, nežinau. Jaučiu aš kažkokią jiems trauką. Pirmąjį ( tai va tą, vakarykštį) įsigijau 15, kai svajojau lėkt į festivalį . Festivalin tada dar nekeliavau, užtatai odinukų liga prasidėjo. Turiu dabar 4. Paskutinis spintoj atsirado man Erasmusaujant Ispanijoj, kai keliavom po Granadą, man buvo liūdna, ir , kaip tikra moteris, užsiimiau pirkinių terapija. 

Vakarykštis džiausgmas - pakeliui į Trakų stotelę rastas ponaitis Pikachu. Beveik toks pats mielas, kaip ana va šitas

Tik be saldainio ir vienišas ant baltos sienos. Et. Patinka man tokie atradimai. Šitas beveik toks  pat kietas kaip tas kačiukas ant sienos Pilies ir Dominikonių gatvių sankryžoj prie arbatinukų sienos. Hehe.

Na ką gi, reiktų kaip ir mūzų gaudyt ir darbus nusidirbt. Ar bent jau pradėti. Ei, o kas jus įkvepia?                                                                Žalia žalia pro langą, jau beveik atėjo laikas mėlynos nakties, o aš taip norėčiau mūzos ant peties. O sijonuotos ir bibliotekos gyvenimu pagardintos dienos vis bėga. 

P.S. Dienos praradimas - nors buvau realiai vos keli šimtai metrų nuo paties įvykių centro, per sėdėjimą paskaitose nemačiau garsiojo Mičo Bakenono. Liūdesėlis. 

Shortest horror story: Monday.

Nerašiau kurį laiką, nes, na, nors ir buvau sijonuota, gyvenau bibliotekoj, mat šiandieną reikėjo priduoti vieną iš mylimų raštadarbių. Visgi, galiu leteną prie širdies padėjus pasakyt, kad daugiau nebenusidėjau, ir trūnijau bibliotekoje sijonuota.

pirmadieniais lyja.

O šiandien.. šiandien yra baisaus pirmadienio diena. Toks jausmas, it iš kokio medžio iškritus, volu pervažiuota, ir iš keptuvės per galvą trenkta, ir laiptais nusiridenusi šiandien esu O jei jau nesiseka, tai neseka. Pramiegoti atsikelti ryte, atsikėlus pamatyti, kad tave išbėrė nuo šokolado, pradėjus šukuotis plaukus  pamatyti kuokštais krentančius plaukus - tai tik ryto perliukai. Kai stovint duše dingsta elektra, o bekepdama omletą sugebi ant nuogos kojos užsipilti karšto aliejaus iš keptuvės - irgi neblogai. Kai kulniuojant į fakultetą priduoti mylimo raštadarbio ir paskaiton, nauji batai ima trinti keisčiausiose vietose, irgi ne kažką. Kai sužinai, kad iš darbo gavai sąlyginai per mažai. Kai pridavus raštadarbį prisimeni, kad ne taip užrašei jo pavadinimą. Kai susiginčiji bibliotekoje su gera drauge. Kai sėdi bibliotekoje, bet nieko nepasidarai, o darbų daugiau, nebu aprėpti galėtum. Kai tave užklumpa lietus, ir vienąkart autobusas tau nušvilpia prieš pat nosį, kitas vėluoja geras 10 minučių, o kol jojo lauki, baigia lyti. Kai negali susikaupti darbui. Kai beprotiškai nori saldumynų, o tavo saldumynų stalčiukas lyg tyčia, tuščias. Atrodo, jei dar kokia velniava nutiktų, nebesistebėčiau. Taip ir sėdi nosį nukabinęs.

Na, bet kaip nors. Gal bus geriau - lietus, sako, gerai - po karščų nuplauna gatvės dulkes ir spalvos atrodo ryškesnės, o po liūdesėlių debesėlių turi ateit saulėtos ir šypsningos (ar bent jau produktyvios) dienos. Kažkodėl mano suknelė šiandien mėlyna, kaip ir lietus, ir kažkodėl prisiminiau Atikos dainą "Sekmadieniais lyja". Na, nors šiandien ne sekmadienis, bet lijo. O po to viskas bus geriau - ir spalvos ryškesnės, ir dienos geresnės. Na, nes kas pakels šuniui uodegą, negu jis pats.

Ta proga keliauju skaityti seminarų dalykėlių. Vaje, kaip to laukiu.
Miau.

Nedarbaingas pirmadienis arba Keep Calm

Na ką gi. Žadėjau pradėt savaitę darbingai ir tikrai norėjau padaryt daug. Deja deja, vietoj sėdėjimo bibliotekoj ir raštadarbių kurpimo, ką ir vertėtų daryt, po paskaitų pasisuko viskas kiek kitaip. Na ,nors gal ir gerai. Nukeliavom su kolega kavos į Coffee Hill'ą - puikioji barista ant manosios nupiešė mielą katinuką. Netyčiom prisiminiau, kad reikia pabaigti tvarkyti erasmuso ataskaitas, tad išlėkiau į VU centrinius. Ale iš ten išlėkiau draugei ieškoti dovanos, ir... netyčia atsidūriau batų parduotuvėje, iš kurios iškeliavau su dviem porom naujų batų. Ir, tiesą sakant, turbūt po melejuono laiko įsigijau juodus batus. Nes vakar perkračius spintos turinį, pastebėjau, jog batų turiu kokių tik nori : rudų, žalių, ciklameninių, mėlynų, žydrų.. tik ne juodų. Na, tikrai esu Panelė vaivorykštė. Tiesiog, matant TOKIAS nuolaidas buvo nuodėmė neužeit ir nepašiukštinėt. O kai imi šiukštinėti...

Na, o dar netikėčiau atsidūriau Biplan "Amore" turo uždaromajam koncerte Kotrynos bažnyčioj. Na kaip, planavau ten nusigaut gal per Velykas, bet kažkaip išgaravo iš galvos visai. Kol neprisiminiau. Ir va, su sukneliuota Kristina nukeliavom pasiklausyt smagiųjų vyrukų. Kaip jauku buvo! Kažkaip net tuos raštadarbius pamiršt kuriam laikui gali.

Na, o šiandien šmirinėju su bordo sijonaičiu, ir mano ex barako moterų dovanotais marškinėliais. Jie kaip ir apibūdina tatai, ką daryt, kai nesiseka daryt darbų, kuriuos lyg ir turėtum daryt. Tsakant, keep calm and don't forget to be awesome. Na, nes viskas, kaip dainavo Biplan, plius minus ( nananan) bus gerai. Fo sho.

Pimpimpim. Labanaktaitis. Laukiu savo darbų mūzų mane aplankant ryt.

Sekmadienio kaltės arba Iš kur gauti kietų sijonų?

Psycho kid/ konservatorių suknelė 05.11

Et, o PoDi buvo... Trankus. Grįžau 6 ryto, neatsikėliau į ryto seminarą, kitame seminare sėdėjau it lavonėlis ir prazombiavau visą penktadienį.Žinoma, niekur nesiskyriau su sijonai - rudas ilgas sijonas, kuris jau kažkada čia buvo nusfotografuotas, tapo man it kokie džinsai - tingiu ką nors ypatingo rengtis - velkuosi jį. Na, o šėlau visgi ne su tuo sijonu, apie kurį mąsčiau. Norėjau vilktis juodą sijoną su šleifu, parsivežtą iš Madrido, na,bet apmąsčius, kad labai dūkstant prie scenos gali man kas nors tą šleifą primynęs ir visą sijoną nutraukti. tad pakeičiau jį kitu, odiniu pūstu sijonuku, parsivežtu iš Granados. Na, žodžiu, kad ir su ištikusia spintos krize, puošiausi ispanišku sijonu į didelį balių.
Tiesa, prazombiavus penktadienį šeštadienį jau 9 ryto teko būti MKIC'e - apturėjom VU SA ataskaitinę, užsitęsusią iki geros pavakarės. Tad išbadėjus bei  mosuojant keptuve prieš darant savo paturbintus makaronus ir įamžinau savo bendrabučio bardakėly gegužės 11osios suknelę. Draugas kikeno, kad čia atrodau kaip koks psycho kid, o aš kikenau, kad kregždutės, ir dar mėlyna, išduoda tai, jog aš musied esu baisi konservatorė. Nors iš tikro kregždutes labai myliu. Vaikystės paukščiai, bo namų balkone jos lizdą buvo susisukusios. Taip ir augau su kregždutėmis. Taip dvi jų ir nutūpė pas mane ant šonkaulių juodo rašalo pavidalu.

Na, o šiandien grįžau į studento, kuriam ne tik sesija ant nosies, bet ir raštadarbių sezonas įsibėgėja - zombiavau iki pat 9 vakaro, rašydama komentarą tarptautinių santykių teorijai. Ir nors net namuose lindžiu su suknyte, kai vakarop sugalvojau išlįst prasieit ir pravėdint galvą ( o siaube!) , pati nežinau kodėl, bet išsitraukiau džinsus. Ir... Na , ką galiu pasakyt. Nusidėjau. Ir reiktų pasakyt, kad greitai pajutau nusidėjimo negerumą - sijonuota vaikštau kone dvi savaites ir.. nuo kelnių tiesiog spėjau atprast. Nepatogu, karšta, o ir jaučiuosi ne moteryte, o bernioku. grr. nemalonus jausmas. Viskas. Džinsai vėlei nutrenkti į spintos gilumą.

Ta proga, kad nusidėjau, dalinuos tuo, kuo jau senai žadėjau. Kadangi labai mėgstu originalumą, ir visokius kietus ( kartais net keistus) daiktus, dažnai susiduriu su dilema, iš kur gi gauti originalių sijonų. Kartais gelbėja gimtosios Palangos turgelis, dažniau - parduotuvės, obettačiau,  kaip studentei, ir dar ( tikėkimės, tik kol kas) nedirbančiai už visokių zarųšmarų sijonus ploti po porą šimtų litų .. na, kiek per skaudus kirtis piniginei.
Taip kad  tadadaaa dadaaa. Dalinuosi savo slaptu  nebrangių, originalių , madingų bei stilingų rūbelių kampeliu. O originaliai jis priklauso Kamiliai, merginai, kuriančiai visokias smagybes ( na, deja, tik merginom) už tikrai nedidelę kainą. Va, kaip tik šiandien ji mane pradžiugino parašydama, kad mano užsisakytas rankų darbo maudymukas jau baigtas. Turint omeny, kad man ir šiaip sunku rast tinkamą, tatai man kaip koks išsigelbėjimas!  Tataigi, be didelių užuolankų, josios kampelį galit rasti čia:

https://www.facebook.com/pages/JKamilytos-amazing-wardrobe/111652948997118?fref=ts

O aš pateikiu keletą kadrų iš JK amazing wardrobe sijonų, kuriuos apturėjau garbės išsimatuoti. Ir va, turint omeny, kad jie rankų darbo, atseina jie tikrai nebrangiai ir pasiuvami per savaitę - pusantros. Štai už tokius ilgus grožius su trumpu pamušalu paklosit 45Lt, o su ilgu - 55Lt.
Taip kad, tadadada:

Taigi, kaip matot, sijonai tikrai smagūs, o aš šiaušiu sapnuot, bo ryt laukia dar vienas pirmadienis. Šįkart jau ne renginių savaitės ar kokio kito džiaugsmo, o tiesiog pirmadienis. Kaip sakant, shortest horror story:Monday. Nors... Jei viskas gerai, keliauju ryt pabūti drobe puikiai moteraitei, vardu Marija Unkind. Na, ir gal kas žino gal vėlei gausis kas puikaus. Nors, koks dar gal - visad gaunas!

O dabar saldžių sapnų kietu ritmu:

http://www.youtube.com/watch?v=WkIMZ1HcX-8&feature=share&list=RD02Q1ehh-bjtZI

miaumiau. :3

Gyvenimas fakultete arba Vos savaitė su sijonais

Gegužės septintosios vakaras arba Sijonuotoji Literatų gatvė

Na ką gi,  nuoširdžiai sveikinu save ir kitas, priėmusias šį, sijonų iššūkį , su aštuntąja sijonavimo diena. Kadangi ir orai lepina, ir sakuros sostinėj gražiai žydi (sprendžiu iš facebook'o, užfloodinto baltų žiedų nuotraukom), panašu, kad net pati motulė gamta skatina pamiršti spintos gilumoje gulinčias kelnes. O aš, panelė  PenkiŠimtaiMilijonųDarbųPliusViens, radusi laisvą minutę, brūkšteliu apie savo sijonų džiaugsmus ir rūpesčius.

Tataigi, pasidžiaugusi tuo, kad manęs laukė aibė įdomių paskaitų, išsipusčiau ir lėkiau universitetan. Pačiupau mylimą Palangos turgelyje pirktą retrovą rankinuką, plunksnuotus auskarus iš Madrido bei mylimą pilką sijoną ligi žemės. Toks pseudobohemiškas stilius puikiai tiko prie paskaitos apie džiazą. Anyway, labai noriu pasidžiaugt, jog po to vykusiame PoDi'13 protmūšyje vos pr plauką, bet pavyko įveikti visus varžovus ir parsigabenti namo dovanų. Labai džiaugiuosi savo komanda. Tiesa, reiktų pasakyt, jog kadangi komandoje "Pietų metas" esu vienintelė mergina, visus protmūšius sąžiningai lankydavau su sijonu. Dėl moteriško kvapo, tsakant, hehe. O po protmūšio pasidovanojau sau vakaro pasivaikščiojimą po Senamiestį, ir užsukau į mylimą Literatų gatvę. Kiekvienąkart čia randu vis ką naujo. Užtat grįžus prisidariau tiek maisto, kad būtų užtekę pusei aukšto pamaitint. Va va, kas būna, kai grįžti namo nakčiop išbadėjęs!
 Na, o šiandien PoDi tęsias. Tęsias ir lakstymas strimgalviais visur, tad rašau radus laisvėlesnę minutę.Šiandien nusprendžiau būti miela mergyte, ir išsitraukiau rožinę suknytę, ir išlėkiau klausytis Jono Survilos paskaitos apie rinkimines technologijas. Reiktų pasakyt, kad tai buvo viena įdomiausių paskaitų so far. Po to trumpam užlėkusi į studentų atstovybės kambariuką sutikau savo mylimą kursiokę Kristiną, taip pat pasipuošusią sijonu, tad negalėjom neįsiamžint. Man labai smagu, kad sijonų idėja plinta, ir karts nuo karto sulaukiu paraginimų ir palaikymų - tatai va, amžinai besišypsanti grupiokė Vaiva taip pat sąžiningai vaikšto su sijonais, Anastazija taip pat nepasidavė, kitos draugės irgi džiaugiasi proga pademonstruoti kojas.

Na, kol kas tiek, o dabar šiaušiu dėliot paskutinių taškų prieš filmo rodymą. O filmas tikrai juokingu pavadinimu - "Kieti vyrukai paspringo bananais". Ir iš kur dėstytojai tokių randa... Anyway, jei kas susigundysit - susimatom šiandien 21 val. "Pasakoj"! :} Pažadu visų laukt sijonuota.

Filmo anonsas, nupieštas grupiokės Monikos. Auksinės rankos!

P.S. o ryt bus didysis PoDi'13 finišas. Jau dabar galvą spaudžia mintis, kaip ia reiks išsipuošt į uždaromąjį vakarą..Et, tie moteriški rūpesčiai. Tiesa, jei visi rūpestėliai būtų tik tokie,  būtų tobula gyvent, he. Bet nesiskundžiam, o lekiam džiaugstis saule, pavasariu, ir veiklos gausa!

M.

Darbas veja darbą, arba Beprotiška PoDi'13 savaitė prasidėjo!

O siaube.

Linkėjimai iš Kauno!

Imu prisiminti, kodėl mano blog'o rašymai nutrūkdavo. Nes, kaip taisyklė, vos pradėjus barbenti klaviatūra, aprašant savo kasdienius džiaugsmus ir rūpesčius, būtinai turi užvirsti darbų lavina. Sėdžiu baisiame laiko deficite. Et, padovanokit man kas nors papildomą savaitę laiko!

O sijonų akcija tęsiasi. Nors kartais kyla pagunda šokt į džinsus ( et, tai taip patogu, kai nieko nespėji!) , kantriai kovoju prieš savo tinginystę. Tiesa, kai labai jau tingiu galvoti, ką rengtis, puošiuosi juodai. Na, kad ir va, šeštadienio rytą pramiegojau atsikelti į TSPMI  Menų Ministerijos spektaklio, skirto Politologų dienoms 2013, repeticiją , tad reikėjo strimgalviais susiruošt ir skuost senamiestin, negana to, dar ir nepamiršus prigriebt dantų šepetuko, mat su netikėtais reikalais po to reikėjo lėkt Kaunan. Tatai tam reikalui puošiaus juoda megzta suknute, nukosėta iš mamos spintos. Praktiška, patogu, ir puikiai tiko prie taip kol kas apgaulingai besimainančių orų.

Sekmadienis turėjo būti puikus ir sijonuotas, obettačiau, mano sveikatos bėdos kiek pakišo koją. Repeticijon ( nors spektaklis turėjo įvykti pirmadienį) nebenukeliavau. Turėjau ir išsimatuoti aibę sijonų iš puikiosios JKamilytos amazing wardrobe, bet pačiame įkarštyje pakirto sveikatos baubai ir teko skubiai lėkt namo ir vakarui pasirinkti lovos režimą. Anyway, porą kadrų padaryta, jais pasidalinsiu ryt, o kol kas galiu pasakyt tik tiek - labai puikūs ir dailūs, madingi, ir (!) tikrai nebrangūs rankų darbo sijonai! Na, bet daugiau - netrukus.

O vakar (pagaliau!) prasidėjo Politologų dienų savaitė. Įdėta galybė triūso, apie miegą galėsiu pagalvoti taip pat vėleliau, užtat kiek įdomybių laukia! Ir visas jas reikia šturmuoti ne kaip kitaip, o sijonuotai. Taigi, šitą šturmą pradėjau su mylimu retrovu sijonu bet dar retrovesniais, mano Instituto spalvų marškiniais. (ha, imu manyti, kad popieriniai puodukai su karštu gėralu jame, kad ir kaip anksčiau iš jų šaipydavaus, ima tapti neatsiejama mano dalimi), o pirmą kartą šiaips metais žingsniuojant gatve be pėdkelnių iš tiesų pajutau, kad pavasaris ( o ir tinginystė, pripažinkim), jau kaip reikalas beldžiasi į mūsų duris! Tiesa, pasigirsiu - net ir spektaklyje neišdaviau savo sijonuotojo plano. Kadangi mano moteriškė buvo gana šizova ir trenkta ( ak, kaip netikėta- juk tai Parulskio tekstai!), ilga juoda Mirtišės suknelė puikiai tiko. O ir pats pasiruošimas buvo kupinas netikėtumų. Repetuodavom Prancūzparky, tekstai buvo atsitiktinai internete rastos 7 Parulskio esės, kurias, visų nuostabai, pavyko sujungti į vieną nuoseklią istoriją, susirinkt visiem būdavo sunku, tai sveikatos bėdos pakišdavo koją, o spektaklio dieną mūsų idėjos autorė atsidūrė... ligoninėje. (tikiuosi, tau dabar geriau, gerbiamoji!) Obettačiau viskas pavyko lyg ir neblogai. Daug kalbėjau apie tylą. Ir pačią privertė apie ją susimąstyt. Iš tiesų, jei reiktų pasakyt, ką vertinu labiau - muziką ar tylą, reiktų gerokai pamąstyti. Na, o štai čia - kadras iš mūsų spektaklio "Dar vienas patarimas malonumo siekiantiems skaitytojams", o aš lekiu kaistis pusrytinės arbatos ir šiaušt Institutan dar vienai renginių kupinai dienai!

P.S. laukiam visų visų - tiek sijonuotųjų, tiek ne. Programą galit rast snukiaknygėj, PoDi puslapy. Pasakysiu tik tiek kad šiandien padiskutuosim su JAV ambasadore, sužinosim apie džiazą kaip politiką, paprotmūšiausim, o vakare leisimės į ekskursiją po naktinį Vilnių! O kažkada reiktų ir pasimokyti. Ak, padovanokit man kas savaitę laiko!

Darbas veja darbą arba Pagaliau labas, savaitgali!

Taigi va. Susimuliavau, ir vakar blogo nepaišiau. Matyt dėl to, kad visą dieną buvau it ant sparnų ir noro smaksoti prie kompiuterio nebuvo nė kiek.

Užtat mano sijonuotosios pastangos ėmė duoti vaisių . Fakultete prie lifto sutiktas kolega pavadino išsipusčiusia damute ir pasijuokė, kad jam mano akcija atrakcija visai patinka. Vakare pagaliau atidariau termosų sezoną, prisivaikščiojau iki soties ir net ant žolės pirmąkart šiais metais sugebėjau pasėdėt. Ir visą laiką su suknele. Tiesą sakant, šita suknelė - viena mano mylimiausių, su ja visuomet jaučiuosi labai mielai. Gal net ir pati pamielėju kiek dėl to. Bet kuriuo atveju, pozityvas didžiausias :)

Šita suknelė matė daug. Aš net tempiausi ją į Ispaniją, kai su erasmusu marasmusu nuotykiavom visus pusę metų Servanteso gimtinėj ir per Halloween'ą ji puikiai pasitarnavo mano draugei, šiuo metu taip pat priėmusiai bekelniškąjį iššūkį, kaip lėlės kostiumas. Et, pamenu, puiki naktis buvo. Fiesta kaip reikiant! O tiems kas netikit - štai kadras iš mano archyvų, kai trys lietuvaitės damačkos ruošėsi keliaut visų gąsdint. Dabar prisimenant, kad siautėm iki kokių 5 ryto, o 7 reikėjo keltis kelionei į Valensiją, viskas atrodo kiek beprotiška! Na, bet et. Tatai buvo pusmetis livin' la vida loca, kaip pasakytų ponas Rickey Martin.

 Mažas lyrinis nuokrypis į šoną - jei kas nors vis dar abejojat, ar verta pusmečiui palikt viską, ką turi ir iškeliaut nepažįstamon šalin, kurios kalbos kartais nė nemoki, atsakymas vienas - tikrai verta! Neįkainojama patirtis,aibės nuotykių, džiaugsmų, liūdesių , supratimų ir tiesiog prisiminimų. Rutinoj pagyvent visad spėsit :)

Na, o šiandien mane pažadino lietus. Tuomet iškart mintyse susijuokiau, bo pirma mintis buvo "velnias, o tai kokį sijoną dabar reiks dėtis?" Laimei, visi egzistencinio (arba ne visai) pobūdžio klausimai greitai išsisprendžia bestovint po karšto vandens srove duše niūniuojant kokią galvoj įstrigusią melodiją, ir štai penktadienio darbus šturmavau su už 50ct Palangos turgelyje įsigytu sijonu, kuris, tiesą sakant, buvo gerokai ilgesnis, o štai jį tokiu padarė vienos sijonų akcijos bedrakūrėjų -Monikos - mama.

 Kadangi penktadieniais tenka budėt ir fakulteto studentų atstovybėj, kadras iš ten, kur su kolega Ervinu vis sprendžiam su pirmadienį prasidėsiančiomis Politologų dienomis 2013 susijusius reikalus reikaliukus. Jau dabar laukiu, kai reikės puoštis didžiajai fiestai gegužės 9 dieną!

Taip jau sutapo, kad šis mano blogo įrašas su mažais minties šuoliais į Erasmuso laikus, ir kad šį vakarą leidau savo marasmuso bendražygės Anasazijos ( taip, tos pačios, kur sijonų iššūkį prisiėmė) kompanijoj. Dar kartą prisiminėm visas linksmybes, visus ispaniško gyvenimo ypatumus ir prisikikenom iki soties. Dar prisiminėm, kad Ispanijoj sijonai neša sėkmę, ir kikenom iš mano pačio pirmo dar dabar juoką sukeliančio nutikimo. Beje, taip pat su plėvesuojančiom sukniom susijusio (ištrauka iš mano marasmusinio blog'o):

Skruostukų ypatumai: čia yra įprasta pasisveikinant dukart pakštelt į skruostus (dos besos, dos besos!) . Na, priprantama ir visai smagu, užtat mano pirmoji gėda taip pat susijusi su skruostukais. Tiesa, ne tais, kurie galėjo toptelti jums į galvą. Tataigi. Pirmą dieną nusprendėm pasipildyti šaldytuvą. Prisipirkom visko daug, maišiukų, aišku, neėmė, tai neliko nieko kito, kaip prisikrauti pilnus glėbiu ir pėdinti namo. Ir atsitik tu man taip, kad mano suknelė labai lengva, rankos pilnos, ir pakilo didžiulis vėjas ir labai dailiai pakėlė mano suknelę merlinmonro stiliumi pademonstruojant tsakant, lietuviškus skruostukus pro šalį dviračiu važiuojantiems pulkui vietinių vyrukų. Be švilpimų , plojimų ir šaukimų "ooooo chicos, ninos bonitos!" neapsieita, aš išraudau turbūt labiau už savo suknelę. Taigi, tsakant, krikštas kaip ir yra.

Na, o dabar pats metas pasidžiaugti Family Guy ir pirmu tingiu tingiu vakaru po balažin kiek laiko. Jugi ir pirmąjį ratadarbį šiandien pridavėm! Tai tiek. Puikaus savaitgalio, sijonuotosios ir jiems prijaučiančios/ prijaučiantys!

M.

Labas, geguži, arba Tikiuosi šįkart "pradžia- pusė darbo" man negalios

tadadamtadaaam!

Štai ir atėjo Ji - panelė Gegužė ir štai skelbiu skyrybas su kelnėmis.Dedu ranką prie širdies - nuodugnios revizijos spintoj nepadariau, ale o ir šypsotis visą laiką nepavyko. Na, o kadangi čia yra mano blogas, galiu sau leist ir truputuką pasiskųsti, tsakant.

Ogi būna dienų lyg tyčia. Būna ir savaičių lyg tyčia. Tikėkimės, netaps mėnesiais ir metais lyg tyčia.

O daugiau ir nesiskųsiu. Geriau pasakysiu, kad savo nesėkmių gaudyti šuoliavau su juodu sijonu, kuris yra patogus nelyginant treningai. Netgi keista, jog laikiau jį nugrūdusi kažkur spintoj. Velnioniškai patogus reikalas!

Beje, apie patogumą ir sijonų smagumą. Jei vis dar svarstai, ar verta priimti šį iššūkį ir džiaugtis pavasario linksmybėmis ( oi, kaip donelaitiškai aš čia) be kelnių ( o, kaip nepadoriai aš čia! hehe), štai vienas iš atsiliepimų nuo mano draugės, šiuo metu gyvenančios Londone, amžinai kelniuotos ir velniai žino kodėl priėmusios šitą mažą iššūkį:

"MEDA! Ta tavo akcija man iš pradžių atrodė kaip šiaip fainas iššūkis prieš vasarą. Bet aš pradėjau sijonauti jau nuo vakar ir turiu pasakyti, kad tu sugebi patvarkyti mano nuotaiką net ir būdama už jūrų marių. Laisvė! Moteriškumas! Seniai jaučiausi tokia pati sau faina nei vakar eidama per vakarinį Londoną su mėlyna suknele. AČIŪ TAU , kad prikemši mano galvą genialių idėjų ;*"

Tai perskaičius ir rytinė arbata buvo bent penkiskart skanesnė :)
Galų gale, jei esi tokia prisiekusi kelnių nešiotoja, siūlau padaryti mini gegužę be kelnių : pamėginki kelnes į spintą nukišti savaitei. Ir apie įspūdžius būtinai pranešk, lauksiu ne tik aš, bet ir kitos sijonaujančios!

Tiesa, o kad jau žadėjau - trumpai apie tai, kaip viskas prasidėjo. O visko pradžia yra gūdžių 2011-ųjų balandis. Tuomet dar abiturientės , visur lakstydavom ir laiką leisdavom trise - Monika, Skirgailė, ir aš. Taigi, vieną iš tų kartų, kai smaksojom kažkur arbatinėj ar bufete ( velnias jau dabar ir beprisimins), skundėmės sunkia abiturientų dalia ir tuo, kad per tuos rūpesčius, kaip reikės išlaikyti egzaminus, visai apsileidom - smaksom amžinai džinsuotos ir džemperiuotos. Kažkuriuo metu aš ėmiau ir pasiūliau : "ė, mergos, o davai padarom gegužę mėnesiu be kelnių?" Iš pradžių tai buvo juokas, tačiau taip jau nutiko, kad didžiąją gegužės dalį iš tiesų pravaikščiojom sijonuotos. Idėja būtų iškeliavus užmarštin, jei ne Monika, praeitų metų pavasarį sukūrusi event'ą visų taip mylimame Facebook'e . Idėja visai paplito, man buvo smagu, kad galiu jaustis ( kad ir labai iš dalies) kalta dėl sijonuotųjų armijos pagausėjimo gegužį, o štai šįmet Monikai vėl pradėjus Facebook'inę iniciatyvą ( ji tikra šitos idėjos gaivintoja!),  nusprendžiau visu pajėgumu prisijungti ir aš. Štai taip ir atsirado blog'as ,kurį dabar skaitot. Istorija paprasta kaip trys kapeikos, tsakant :)

Na, manau šiam kartui tiek, keliauju šturmuoti lyginamosios politikos tvirtovių. Naktis pakankamai ilga, kai pagalvoji : )

Jaukios nakties,

M.

P.S. prie mūsų visad galit prisijungti štai čia : https://www.facebook.com/events/376370502477912/?fref=ts
ir štai čia .: https://www.facebook.com/GeguzeMenuoBeKelniu?fref=ts

Sijonuota trečia gegužė arba Ką aš čia pradedu (vėl)

Na va, štai aš vėlei rašau pirmąjį naujojo blog'o įrašą. Naujus blog'us esu pradėjusi kokį tūkstantį kartų ( paskutinysis buvo apie mano nuotykius erasmusavime Ispanijoj), bet vis kas pakiša koją ( tinginystė, ar užupuolusi fiesta espanola, kaip paskutiniuoju atveju) , ir blog'as lieka neužbaigtas ir negyvenamas. Visgi šį kartą dedu sau leteną prie širdies, ir pažadu, kad čia rasite vis ką naujo jei ne kiekvieną, tai kas antrą nuotykio dieną.

Na, o dabar turbūt prie svarbiausio - apie ką bus šitas blog'as ir kokio velnio aš jį keverzosiu?

Ogi rašysiu apie paprastą dalyką - savo mėnesio pykčius ir skyrybas su kelnėmis ir draugystę su sijonais, suknelėmis ir viskuo, kas neturi klešnių ir geba plevėsuoti vėjyje. Atrodo, kas čia ypatingo? Na, gal ir taip. Bet visuomet maniau, kad atėjus pavasariui ir saulei pagaliau ėmus kiek labiau lepinti, o sesijos ir raštadarbių deadline'ų baubam vis labiau gąsdinant savo nenumaldomu artėjimu , reikia bent kokio mažo dalykėlio, mažo iššūkio sau pačiai ( nes išsilaikyti sesiją greitai ir neskausmingai - iššūkis nenuginčijamai didelis) , kad galva nesprogtų ir pavasariu pasidžiaugt kažkaip visgi pavyktų. Tad kodėl gi neišsikėlus tokio iššūkio - artėjant paintensyvintam mokslo šaknų graužimui ir norui mėnesiui pavirsti į penkiais-dydžiais-per-dideliame džemperyje skendintį nešvarius-plaukus-į-bizytę-susirišusį monstrą pakovoti prieš šitą norą ir vasarą pasitikti sijonuotai? Atrodo, laimėtų visi - būtų pajudinti mano spintos resursai, būtų proga prisipirkti spalvotų pėdkelnių, kad nuotaika būtų geresnė, vyrai visuomet nudžiunga sijonus pamatę (musied tikisi, kad vėjas kokį kartą negailestingai jį pakels ir jie galės kvatodami sau po nosimi niūniuot "sijonėlis pūstas, matosi kopūstas" ), o ir tai bus proga labiau pasitempti. Na, nes juk pavasaris, reikia iš to užsitęsusios žiemos, sunkių batų, pūkinių striukių ir kelnių kevalo išlipti!

Tiesa, manau, jog dar reikėtų pasakyti, nuo ko viskas prasidėjo. Tepasakysiu tik tiek, jog idėja nėra visiškai nauja ir skaičiuoja jau trečius metus. O kas,kaip ir kodėl atsirado, papasakosiu kitame įraše.

Vienas lauke - ne karys, tad labai kviečiu visas palaikančias burtis į sijonuotųjų armiją. Nes pats laikas yra leisti džinsams pailsėti. : ) Kviečiu visas visas ( tiesa, ir visus - nepamirškime škotų ir jų kiltų, po kuriais, kaip šnekama, jie nėra linkę dėvėti dar kažko. Och, šelmiai, hehe.). Monika, viena iš idėjos bendraautorių, laukia jūsų snukiaknygėje prisijungiant prie sijonuotųjų armijos štai čia:
https://www.facebook.com/events/376370502477912/?fref=ts

ir čia:

https://www.facebook.com/GeguzeMenuoBeKelniu?fref=ts

,o ašai lauksiu Jūsų čia. :)

Na, o dabar mažas to do list:

• Atlikti spintos reviziją ir suskaičiuoti Vilniuje reziduojančias sukneles bei sijonus
• Atnaujinti pėdkelnių įvairovę
• Paslėpti džinsus ir kitas kelnes, kad nekiltų pagundų
• Daug daug daug šypsotis ir neleisti darbų gausybei manęs įveikti
• Laukti gegužės ir sijonuotojo iššūkio pradžios! :)

Taigi, iki gegužės pradžios liko savaitė. O tada - ate ate, kelnės, sveika darbų gausybe, įveikiama sijonuotosios Medos!

Kol kas tiek. Čiau čiau. Pats metas kibti į tarptautinių santykių teorijų seminaro medžiagą. Stay tuned !

P.S. Sijonų teikiamas teigiamas poveikis pastebimas labai greitai. Šiaip dažniausiai draugauju su kelnėmis tad labai malonu, kai pamatai, jog aplinkiniai pastebi mažus pokyčius - šiandien, nors ir ne gegužė, universitetan keliavau su sijonu ir gavau pagyrų iš vieno turbūt nepastabiausių kurso draugų. Matyt, ir vyriškoji lytis tiek pavasario, tiek sijonuotų moterų yra išsiilgę.

Plakatų nešiojimo linksmybės

P.P.S. Žadu iliustruoti savo sijonuotą nuotykį nuotraukomis, kad būtų paskata ir man pačiai nenusižengti. Ta proga pridedu pirmąjį , kad ir priešgegužinį kadrą iš šios dienos džiaugsmų. ( Taip, aš mėgstu leopardus. miau).

Apkabinimai ir linkėjimai iš sostinės,

M.