Užtat mano sijonuotosios pastangos ėmė duoti vaisių . Fakultete prie lifto sutiktas kolega pavadino išsipusčiusia damute ir pasijuokė, kad jam mano akcija atrakcija visai patinka. Vakare pagaliau atidariau termosų sezoną, prisivaikščiojau iki soties ir net ant žolės pirmąkart šiais metais sugebėjau pasėdėt. Ir visą laiką su suknele. Tiesą sakant, šita suknelė - viena mano mylimiausių, su ja visuomet jaučiuosi labai mielai. Gal net ir pati pamielėju kiek dėl to. Bet kuriuo atveju, pozityvas didžiausias :)
Šita suknelė matė daug. Aš net tempiausi ją į Ispaniją, kai su erasmusu marasmusu nuotykiavom visus pusę metų Servanteso gimtinėj ir per Halloween'ą ji puikiai pasitarnavo mano draugei, šiuo metu taip pat priėmusiai bekelniškąjį iššūkį, kaip lėlės kostiumas. Et, pamenu, puiki naktis buvo. Fiesta kaip reikiant! O tiems kas netikit - štai kadras iš mano archyvų, kai trys lietuvaitės damačkos ruošėsi keliaut visų gąsdint. Dabar prisimenant, kad siautėm iki kokių 5 ryto, o 7 reikėjo keltis kelionei į Valensiją, viskas atrodo kiek beprotiška! Na, bet et. Tatai buvo pusmetis livin' la vida loca, kaip pasakytų ponas Rickey Martin.
Na, o šiandien mane pažadino lietus. Tuomet iškart mintyse susijuokiau, bo pirma mintis buvo "velnias, o tai kokį sijoną dabar reiks dėtis?" Laimei, visi egzistencinio (arba ne visai) pobūdžio klausimai greitai išsisprendžia bestovint po karšto vandens srove duše niūniuojant kokią galvoj įstrigusią melodiją, ir štai penktadienio darbus šturmavau su už 50ct Palangos turgelyje įsigytu sijonu, kuris, tiesą sakant, buvo gerokai ilgesnis, o štai jį tokiu padarė vienos sijonų akcijos bedrakūrėjų -Monikos - mama.
Taip jau sutapo, kad šis mano blogo įrašas su mažais minties šuoliais į Erasmuso laikus, ir kad šį vakarą leidau savo marasmuso bendražygės Anasazijos ( taip, tos pačios, kur sijonų iššūkį prisiėmė) kompanijoj. Dar kartą prisiminėm visas linksmybes, visus ispaniško gyvenimo ypatumus ir prisikikenom iki soties. Dar prisiminėm, kad Ispanijoj sijonai neša sėkmę, ir kikenom iš mano pačio pirmo dar dabar juoką sukeliančio nutikimo. Beje, taip pat su plėvesuojančiom sukniom susijusio (ištrauka iš mano marasmusinio blog'o):
Skruostukų ypatumai: čia yra įprasta pasisveikinant dukart pakštelt į skruostus (dos besos, dos besos!) . Na, priprantama ir visai smagu, užtat mano pirmoji gėda taip pat susijusi su skruostukais. Tiesa, ne tais, kurie galėjo toptelti jums į galvą. Tataigi. Pirmą dieną nusprendėm pasipildyti šaldytuvą. Prisipirkom visko daug, maišiukų, aišku, neėmė, tai neliko nieko kito, kaip prisikrauti pilnus glėbiu ir pėdinti namo. Ir atsitik tu man taip, kad mano suknelė labai lengva, rankos pilnos, ir pakilo didžiulis vėjas ir labai dailiai pakėlė mano suknelę merlinmonro stiliumi pademonstruojant tsakant, lietuviškus skruostukus pro šalį dviračiu važiuojantiems pulkui vietinių vyrukų. Be švilpimų , plojimų ir šaukimų "ooooo chicos, ninos bonitos!" neapsieita, aš išraudau turbūt labiau už savo suknelę. Taigi, tsakant, krikštas kaip ir yra.
Na, o dabar pats metas pasidžiaugti Family Guy ir pirmu tingiu tingiu vakaru po balažin kiek laiko. Jugi ir pirmąjį ratadarbį šiandien pridavėm! Tai tiek. Puikaus savaitgalio, sijonuotosios ir jiems prijaučiančios/ prijaučiantys!
M.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą