2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Prezidentietiški sijonai arba Tataigi, finito!

Hm. Na, turbūt laba naktis ir... Su kalendorine vasara. Linkiu, kad šioji lepintų ne tik kaitra, bet ir maloniai vėsiomis vasariškomis liūtimis, kurių metu norisi lakstyti basam per balas. Kad netrūktų nuotykių ir improvizacijų, na, nes be jų ir vasara ne tokia puiki būna.

Tuo pačiu galiu skelbti paliaubas kelnėms, kurias visą šią gegužį laikiau nugrūdusi spintoje. Tiesa, vieną kartą slystelėjau ir lėkiau parduotuvėn su džinsais, tačiau tuoj pat pasigailėjau ir daugiau nebenusiženginėjau. Kažkodėl galvoju, kad jei ir ryt teiksiuosi kur nosį iškišt ( turiu egzaminą pirmadienį, tad reiktų transformuotis į knygų žmogų), turbūt vėlei iš įpročio trauksiu kokį sijoną ar suknelę. Na, bet ką supratau po šio mėnesio iš vyriškosios lyties aplinkinių reakcijos - ale visai neprastas čia įprotis!

Na, o taip jau nutiko, kad ketvirtadienį turėjau garbės pabuvoti prezidentūroje ir pasiklausyti Grybauskaitės, Reding bei pono Schultz'o ( visi yra svarbūs tetos ir dėdė),tad teko kaip nors išsipuošti. Kadangi visi žinom, kad Prezidentės spalva yra navy blue, teko gerokai paskti galvą, kaip pasipuošti - bo norėjau dėtis tokios spalvos suknelę su paukštukais, bet būtų gavęsi "ta pati suknelė , tik kita mergelė" kita versija, pavadinimu "ta pati spalvelė, tik kita mergelė". Visgi nušvitimas prie spintos aplankė, ir gegužės 30-osios sijonu tapo chaki spalvos tvarkingas sijonaitis, priminęs, kad,na, reikėtų mažinti tuos naktinius valgymus:


Taigi va - trys pasitempę pupsikai, belaukią diskusijos. 

Na, o šiandien leidau sau šokt į mėlyną sijonaitį, ir atlaikyti paskutinį seminarą šiais mokslo metais. Ech, sesija prasideda pirmadienį, o dar ir vienas ( paskutinis. pagaliau!) raštadarbis laukia. Žinau, kad bus sunku, maža miego ir daug nervų, bet aš tikiu, kad viskas įmanoma. tsakant, ištvėrus tokius mažus išbandymus, kaip sijonų gegužė, žingsnis po žingsnio galima keliauti versti kalnus. Tereikia savim tikėti, ir būti pačiai sau princese, kurią reikia pa(si)lepinti, kad šypsena nuo veido nedingtų. Nes,kaip jau minėjau kažkuriame savo įraše, kas pakels šuniui uodegą , jei ne jis pats. Na, tatai tokia gaida sakau iki. Nežinau iki kada. Bet tikiu, kad vis kokį vėją brūkštelsiu. Nes čia gi aš - be keistų dalykų ir iššūkių iššūkėlių sau negaliu, nes jie mano dienas padaro spalvotesnes. Taip kad apkabinu stipručiausiai, kvėpuoju pirmąja vasaros naktimi ir... laikykimės. Tegul vasara būna stebuklinga! 

Miau. Meda Medaitė. :3

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą